Kaunastiški atradimai su Toyota elektromobiliais
Sveikinamės iš Kauno, kurio Pirmosios Respublikos laikotarpio modernizmo architektūra yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą!Atraskime mūsų miesto unikalumą kartu, nes už kiekvieno kampo tyko kaunastiški atradimai.
Kauną galima apžiūrėti pėsčiomis, dviračiu ar paspirtuku. Tačiau yra ir dar vienas ypatingas būdas — žvalgytis patogiai pro automobilio langą. O rūpinantis kasdienybe ir ekologija, ypač smagu rinktis Toyota elektromobilį: važiuoti komfortiškai, efektyviai ir mėgautis kelione.
Pristatome mūsų Toyota elektromobilius – Toyota C-HR+, Toyota bZ4X ir Toyota bZ4X Touring. Tai lengvieji elektriniai modeliai, sukurti tam, kad kiekviena kelionė būtų maloni ir išmani, o vairavimas suteiktų maksimalų komfortą ir nekeltų jokių rūpesčių.
PASIŽVALGYKIME PO KAUNĄ PRO TOYOTA ELEKTROMOBILIŲ LANGUS
MŪSŲ SIŪLOMAIS MARŠRUTAIS
SENAMIESTIS – SENIAUSIOJI KAUNO MIESTO DALIS
Senamiestyje yra daug gotikos, renesanso ir baroko stiliaus pastatų, ypač vakarinėje dalyje. Gausu istorijos, architektūros ir kultūros paminklų.
Mes kelionę pradedame nuo Kauno miesto simbolio – Kauno pilies. Sklinda legendos, kad po šiuo XIV a. menančiu bokštu miega (ir kartais net užknarkia) Kauno žvėris… Pilies prieigose net galima pamatyti jo dantį. O aplink pilį – Santakos parkas, atviras visokiausių pomėgių turintiems. Jo pabaigoje – Nemuno ir Neries santaka.
Beklaidžiojant po Santaką atrandame stūksantį vieną vertingiausių Kauno architektūrinių brangakmenių – Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblį. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių tiek mažai pakitusių gotikos periodo kompleksų.
Kelionę tęsiame siauromis senamiesčio gatvelėmis, kur mus pasitinka Perkūno namas. Tai vienas iš išskirtiniausių pasaulietinės gotikos pastatų visoje Lietuvoje. XV a. pastatytas prekybininkų reikmėms, jis per šimtmečius tapo svarbiu miesto istorijos, architektūros ir kultūros simboliu, garsėjančiu puošniu raudonų plytų fasadu. Būtent romantizmo laikotarpiu, sienoje radus figūrėlę, kuri buvo susieta su baltų griaustinio dievu Perkūnu, pastatas įgijo dabartinį pavadinimą.
Grindiniu grįstos senamesčio gatvės slepia daug istorijų, o jų pavadinimai atsirado natūraliai viduramžiais ir atspindėjo svarbiausias miesto gyvenimo sritis: prekybos kryptis, tautines bendruomenes, profesijas bei čia gyvenusių žymių miestiečių pavardes. Senojo Kauno gatvėvardžiai yra gyva miesto istorijos kronika. To įrodymas A. Mapu g. 20 kieme pasitinkanti nuotaikinga rašytojo Abraomo Mapu skulptūra (autorius Martynas Gaubas).
KAUNO NAUJAMIESTIS – LAIKINOSIOS SOSTINĖS FENOMENAS
Šiuolaikinio Kauno nebūtų be laikinosios sostinės epochos, kai nuo 1919 m. iki 1940 m. „pavadavo“ Vilnių ir iš Rusijos gubernijos miestelio turėjo kone pernakt tapti Europos lygio sostine. Neįmanoma į tokį kuklų maršrutą sutalpinti viso Kauno miesto turto, nes tuo laikotarpiu čia iškilo per 12 000 naujų pastatų! Čia iškilę unikalūs modernizmo („art deco“) stiliaus pastatai sukuria vadinamąją „Optimizmo architektūrą“
Savo maršrutui su Toyota elektromobiliu pasirinkome pravažiuoti mažą, bet įdomią Naujamiesčio atkarpą V. Putvinskio ir K. Donelaičio gatvėmis.
Nusileidus vaizdingu Žemaičių kalnu, įsukame į autentišką Putvinskio gatvelę, kuri pasitinka išskirtine architektūra. Vienas žymesnių pastatų – Vatikano diplomatinės atstovybės pastatas (V. Putvinskio g. 56, Kaunas). Tai vienintelis specialiai diplomatinei atstovybei statytas pastatas Kaune, pasižymėjęs funkcionaliu erdvių išplanavimu, tuo metu tai buvo novatoriškas sprendimas. Dabar tai menininkų namai.
Šiek tiek pavažiavus kairėje pusėje pasitinka Rožinis dramblys. Šio dramblio atsiradimą įkvėpė ant sienos esantis užrašas „Deima + Arūnas“. Meilė nugali viską, net ir požiūrį į sienų „taršalus“.
Gatvės gale prieš akis išnyra Kauno valstybinė filharmonija (buv. Teisingumo ministerijos ir seimo rūmai), statyta E.Fryko. Be kitų architektūrinių detalių, ji pasižymi tuo, kad turėjo vieną aukščiausių bokštų centre, tuometiniame Naujamiestyje – jis viršija 25 metrus.
Sukam į Donelaičio gatvę ir dešinėje pravažiuojame Lietuvos banko rūmus, kurie yra tituluojami „Mažuoju Kauno Luvru“ ir laikomi vienu prabangiausių
bei geriausiai išsaugotų tarpukario architektūros šedevrų Lietuvoje. Tris tonas sveriančios durys, slaptas 8 kambarių pirmojo Lietuvos Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro butas, seniausias Kauno liftas. Įdomus faktas, kad Tarpukariu Kauno ponios ir to meto elitas Lietuvos banko rūmų seifuose saugodavo ne tik auksą ar pinigus, bet ir prabangius kailinius bei vakarines sukneles – apsauga nuo vagių ir … kandžių.
Ne mažiau įspūdingas ir daugiaaukštis Banko tarnautojų namas, dėl kurio vaizdo verta išsukti iš pagrindinės gatvės į jo kiemą. Čia buvo įrengti 25 kelių kambarių šeimyniniai butai ir 17 vieno kambario butų vienišiems banko tarnautojams, butai kiemsargiui ir kūrikui. Name įrengta bendra didelė salė, sujungta su 3 svečių kambariais, bendra skalbykla ir vonios. Prie namų buvo didelis sodas ir didelė terasa ant stogo. Gyvenimas buvo gana griežtai reglamentuotas, nes tvarką name sekė banko atstovas, kuris, pastebėjęs vienokius ar kitokius nesklandumus, apie juos pranešdavo vadovybei.
Ne mažiau įspūdingas ir pravažiuojamas Aleksandros Iljinienės namas (Architektas Arnas Funkas) – vienas ryškiausių, geriausių ir labiausiai provokuojančių tarpukario modernizmo architektūros grynuolių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Namas garsėja savo „apgaunančiu masteliu“ – dėl masyvių pagrindinių durų iš gatvės jis atrodo kur kas mažesnis nei yra iš tikrųjų. Ikoniškas apvalus langas – poros metrų skersmens – tai buvo drąsus ir visiškai novatoriškas sprendimas to meto Kaune, laužęs tradicines stačiakampių langų taisykles. Tai namas – tapęs LEGO modeliu. Vilniuje gyvenantis mokslininkas ir architektūros entuziastas Rokas Mikšiūnas iš maždaug 2,6 tūkst. detalių sukonstravo Aleksandros Iljinienės namo LEGO modelį. Tai unikalus, lietuvio sukurtas projektas, kuris sulaukė didžiulio tarptautinio susidomėjimo ir pretendavo tapti oficialiu, visame pasaulyje parduodamu LEGO rinkiniu.
SLABODKOS DVASIA: KĄ PASAKOJA VILIJAMPOLĖS GATVĖS
Vienas seniausių ir kontrastingiausių Kauno rajonų, turintis itin turtingą ir dramatišką istoriją. Čia dar XIV amžiuje pradėjo kurtis žydai, kuriems tuo metu buvo uždrausta apsigyventi Kaune. Žydų laikais vietovė buvo vadinama Slabada. Šis Vilijampolės sinonimas Slabodkė šnekamojoje kalboje išliko iki mūsų dienų.
Maršrutui „Kaunas pro Toyota elektromobilio langą“ pasirinkome pravažiuoti skirtingomis rajono epochomis.
Vilijampolė – senesnė už Kauno naujamiestį. Čia slepiasi unikalus medinės architektūros paveldas – iki šiol išliko virš 200 istorinių medinių namų. Šie namai garsėja kaip Vilijampolės „pusinukai“ – unikalios formos „pusiniai“ mediniai namai. Jie atrodo tarsi perpjauti pusiau – viena namo sienos pusė yra visiškai vertikali ir lygi, o stogas staigiai nukirstas. Išsiskiria ypatingais Art Deco stiliaus langų rėmais, dekoruotais stogeliais ir medinėmis drožybos detalėmis. Tyrimai rodo, kad iš jų tik nepilna dešimtis pastatų išliko visiškai nepakitę ir autentiški.
Pasaulinis mokslo centras. Rajone veikė garsi Slabodkos ješiva – aukštoji žydų dvasinė mokykla, į kurią mokytis rabinais važiavo studentai iš visos Europos, JAV ir Pietų Afrikos.
Pirmasis Kauno tiltas. Būtent Vilijampolę su Kauno senamiesčiu sujungė pirmasis mieste Vilijampolės tiltas. 1853 m. čia buvo pastatytas medinis tiltas ant polių, o vėliau jį pakeitė modernios konstrukcijos.
Tragiškas geto puslapis. Antrojo pasaulinio karo metais nacių įsakymu visa Vilijampolė buvo paversta Kauno getu. Šiandien šį istorijos puslapį įamžino menininkas Vytenis Jakas 2018 m. prie geto vartų, ant Darbo skyriaus pastato
fasado, įgyvendino projektą „Degantys akmenys“. Veidrodžių šukės, kuriomis dekoruotas apleistas namas, simbolizuoja gete dužusius gyvenimus, o ryškios instaliacijos spalvos įkvepia vilties ir kviečia bendruomenę burtis.
KAUNO NAUJAMIESTIS: RAJONAS, UŽAUGINĘS LAIKINĄJĄ SOSTINĘ
Dar viena Naujamiesčio atkarpa – J.Gruodžio ir Birštono gatvės.
Tik Kaune: klavišai nejuda, bet fortepijonas groja. Su draugiška aplinkai Toyota vos įsukus į J.Gruodžio gatvę, pasitinka muzikos garsai, sklindantys iš seno fortepijono. Lydimi romantiškų ritmų, pasiekiame vieną savičiausių Lietuvos gotikos architektūros paminklų – Gertrūdos bažnyčią. Netikėtoje vietoje atsiveria mažyčiai maldos namai, kurie be kita ko garsėja čia įkurta žvakių šventove, kur visi norintys gali uždegti žvakę, negęstančią 7 paras.
Paliekame J.Gruodžio gatvę ir sukame Senosios gaisrinės link. Tai ne tik įspūdingas tarpukario modernizmo perlas, bet ir viena seniausių bei unikaliausių vis dar veikiančių gaisrinių Lietuvoje. Pastatas stebina savo originalia forma – lenkta architektūra. Tokia forma buvo pasirinkta ne tik dėl grožio, bet ir tam, kad ugniagesių automobiliams būtų patogiau ir greičiau išvažiuoti į abi sankryžos puses.
Birštono gatvėje randame dar du istorinius laikinosios sostinės laikus menančius pastatus: Maironio gimnazija, kuri tuo laikotarpiu buvo tapusi seimo rūmais, bei Prezidentūra, kuri tarnavo kaip oficiali trijų Lietuvos prezidentų rezidencija ir darbo vieta.
ŽALIAKALNIO DVASIA: RAJONAS, TURINTIS SAVO TAISYKLES IR RITMĄ
Žaliakalnis yra vienas didžiausių, žaliausių ir labiausiai prestižinių Kauno rajonų. Tarpukariu jis tapo tikru Lietuvos inteligentijos, meno ir sporto lopšiu, o jo istorija slepia unikalių faktų.
Savo kelionę su Toyota elektromobiliu pradėjome nuo „Žaliakalnio buketo“ – prestižinio tarpukario inteligentijos kvartalo. Šiame gėlyne kūrėsi tuometis Lietuvos elitas – Kipras Petrauskas, Kazys Binkis, Vincas Krėvė-Mickevičius, Juozas Gruodis ir kiti. Siauros gatvelės ir unikalios medinės architektūros detalės verčia neskubėti ir iš lėto riedant mėgautis atsiveriančiomis vis naujomis detalėmis.
Išvažiavus iš siaurų, gėlių vardais pavadintų gatvelių, atsiremiame į Kauno vandentiekio pastatų kompleksą, pastatytą ant karinio parako sandėlio, kuris buvo sėkmingai pertvarkytas ir pritaikytas vandens rezervuarui įrengti. Rezervuaro talpa 6600 m3, o šio kiekio rajonui šiandien visiškai pakaktų maždaug 3 paroms (apie 72 valandoms). Įdomus faktas, kad prieš įrengiant vandentiekio stotį, 1928 metais ant žemėmis užpiltų ir sutvirtintų senojo karinio sandėlio skliautų vyko istorinė Lietuvos Dainų šventė.
Iki 1924 m. Kaunas neturėjo vandentiekio, todėl moterys nešdavo kibirais vandenį iš Nemuno ar Neries, todėl pastačius Vandentiekio kompleksą, jo galutiniu akcentu tapo skulptoriaus Broniaus Pundziaus skulptūra „Vandens nešėja“.
Judame gatvelėmis toliau, kol prieš akis iškyla Kristaus Prisikėlimo bazilika, matoma iš daugelio Kauno vietų. Pastatas turi nuostabią panoraminę aikštelę, o latvių kilmės architektas Karolis Reisonas dėl šio projekto tapo kataliku. Kertinis pastato akmuo atvežtas iš Jeruzalės Alyvų kalno ir pašventintas 1934 m., o iki bažnyčios konsekracijos turėjo praeiti dar 70 metų.
Šalia užsukti kviečia Žaliakalnio funikulieriaus stotelė. Tarpukariu funikulierius į viršų keldavo Kauno centre užsibuvusius naktinėtojus, o jei sugesdavo, jo mėgėjai patys ropodavo į kalną vėžėmis.
Kai funikulierius buvo pastatytas, Kauno gyventojai labai nepatikliai žiūrėjo į stačiu šlaitu judančią mašiną ir bijojo ja važiuoti, todėl savivaldybė pirmąsias kelias dienas žmones kėlė visiškai nemokamai. Funikulieriaus mašinistai ir konduktoriai tarpukariu buvo laikomi elitiniais savivaldybės darbuotojais. Jie privalėjo dėvėti specialiai jiems sukurtas elegantiškas uniformas su specialiais ženkliukais, o jų mandagumas buvo griežtai kontroliuojamas.
Nusileidus Žemaičių plentu, kairėje pusėje randame Kauko laiptus. Tai autentiški laiptai, jungiantys upių slėnyje plytintį Kauno miesto centrą ir Žaliakalnį. Kauko laiptų vardo kilmė turi dvi versijas. Pagal vieną, šis vardas siejamas su Kauko upeliu, tekėjusiu nuo Žaliakalnio šlaito į dabartinę Nepriklausomybės aikštę, kur tyvuliavo nedidelis Kauko ežerėlis. Kita versija – šios vietos yra mitinio herojaus Kauko valdos.
KONTRASTINGI ŽEMIEJI ŠANČIAI
Žemieji Šančiai – vienas bendruomeniškų Kauno rajonų, įsikūręs vaizdingoje Nemuno kilpoje. Pavadinimo kilmė iš prancūzų kalbos žodžio chantiers (statybų aikštelės, dirbtuvės).
Žemieji Šančiai išsiskiria unikalia, visiškai skaitmenine gatvių sistema. Čia lygiagrečiai Nemunui driekiasi 16 sunumeruotų gatvių (nuo 1-osios iki 16-osios Šančių gatvės). Tai vienintelis toks taisyklingas, „amerikietiško stiliaus“ gatvių tinklas Kaune.
Važiuojant siauromis „Krantų“ gatvelėmis, visada atsiremi į Nemuną su vaizdinga panorama. Akį patraukia Napaleono kalnas kitapus kranto. 1812 m. ties Šančiais per Nemuną su savo kariuomene kėlėsi pats Prancūzijos imperatorius Napoleonas Bonapartas. Dar ir dabar Jiesios piliakalnis vadinamas Napoleono kalnu – spėjama, kad prancūzmečiu nuo šios kalvos Prancūzijos imperatorius Napoleonas stebėjo Didžiosios armijos persikėlimą per Nemuną į Rusijos imperiją.
Kopūstų laukas driekiasi šalia Suomių gatvės. Tai yra ~ 13000 kv.m. teritorija Žemuosiuose Šančiuose. Joje yra išlikę trys XIX a. kariniai sandėliai, skirti laikyti raugintus kopūstus. Nuo XIX a. pabaigos iki 1993 m. ši vieta tarnavo kariuomenės tikslams.
Carinės rusijos laikotarpį Šančiuose mena išlikę raudonų plytų pastatai. XIX a.
pabaigoje Šančiuose iškilo milžiniškas carinės kariuomenės miestelis – Kauno tvirtovės kareivinės. Čia buvo pastatyta dešimtys raudonų plytų pastatų, kuriuose tilpo tūkstančiai kareivių. Šiandien šios „kareivinės“ yra sėkmingai konvertuotos į modernius gyvenamuosius loftus.
Tarpukariu Žemieji Šančiai buvo pagrindinis Kauno pramonės variklis. Čia veikė brolių Šmidtų metalo fabrikas „Metalas“, gaminęs pasagas, vinis ir vielą visai Lietuvai. Taip pat rajone veikė garsusis „Drobės“ tekstilės fabrikas, kurį įkūrė grupė Amerikos lietuvių. Fabrikui išsiplėtus, buvo pastatyta elektrinė, kuri elektra galėjo aprūpinti visus Šančius. Dabar čia moderniai restauruotas industrinis verslo centras.
PANEMUNĖS TRAUKA IR JOS PASLĖPTOS VIETOS
Panemunė – tai unikalus Kauno rajonas, kuris tarpukariu turėjo oficialų aukščiausios kategorijos kurorto statusą. Čia vasaras leisdavo prezidentas Antanas Smetona, o karininkai ir ponios gerdavo arbatą medinėse vilose prie Nemuno.
Lėtai sukant ratus Panemunės gatvelėmis, galima stebėti čia dar išlikusias tarpukario medines vilas ir vasarnamius. Jie pasižymi dideliais įstiklintais balkonais (verandomis), drožinėtais karnizais ir „šveicariško“ bei modernizmo stiliaus bruožais.
Legendinė panemunes vila yra vienas įspūdingiausių Panemunės vasarnamių. Ji išsiskiria fasadą įrėminančiais bokšteliais su kupolais. Bokštelius skiria įstiklintos galerijos ir atviras balkonas mansardoje.
Vila Grabytė prikausto ne tik savo eksterjeru, bet ir istorija – ji tai pačiai šeimai priklauso jau beveik šimtą metų, o prieš ketverius metus buvo iš pagrindų renovuota ir paversta svečių namais, kuriuos paveldėtojai pavadino pagal namuose augusios senelės pavardę – „Grabytė“.
Karinis Panemunės identitetas leidžia rasti čia dar daug išlikusių to laikmečio liudininkų. Tarpukariu Panemunė buvo svarbiausias Lietuvos kariuomenės centras. Čia stovėjo kareivinės, gyveno aukščiausio rango karininkai, o gatvės pavadintos garsių istorinių veikėjų vardais (Vaidoto g., Kęstučio g., Birutės g.)
Įdomus faktas, jog Panemunėje iki 1915 m. veikė aerodromas, o dabartinė Birutės gatvė, tarnavo kaip lėktuvų pakilimo takas. Klaidžiojant tarp buvusio aerodromo pastatų pravažiuojate ir siaurą Perlojos gatvelę, kuri buvo tokia siaura, kad kaimynai galėdavo kalbėtis atsidarę langus.
Panemunės šilas – pirmasis lietuviškas miško parkas. Jis ypatingas, nes tarpukariu buvo tikslingai pertvarkytas į parką su pasivaikščiojimo alėjomis, pavadintomis paukščių ir gyvūnų vardais. Pasivaikščiojimo takai suprojektuoti taip, kad iš viršaus primena taisyklingą saulės spindulių arba vėduoklės formą.
ALEKSOTAS – VIETA, KUR PRASIDEDA GRAŽIAUSI KAUNO SAULĖLYDŽIAI
Aleksotas – tai kairiajame Nemuno krante įsikūręs Kauno rajonas, kuris ilgą laiką buvo visiškai kita valstybė, o tarpukariu tapo visos Lietuvos mokslo, pramonės ir aviacijos širdimi.
Važiuojame pro Vytauto Didžiojo tiltą. 1795 m., Nemunas tapo valstybine siena. Kauno senamiestis priklausė Rusijos imperijai, o Aleksotas – Prūsijos karalystei ir Varšuvos kunigaikštystei. Kadangi šiose valstybėse galiojo skirtingi kalendoriai (Julijaus ir Grigaliaus), laiko skirtumas abiejose upės pusėse buvo net 13 dienų. Žmonės juokaudavo, kad perėjęs Aleksoto tiltą patenki į ateitį.
Kylame Aleksoto kalnu, nuo kurio apžvalgos aikštelės atsiveria visas miestas ir gražiausi saulėlydžiai mieste. Istorikai teigia, kad Aleksoto vardas kilo nuo senovės lietuvių meilės deivės Aleksotos (kai kur vadinamos Milda) šventyklos, kuri pagoniškais laikais stovėjo ant šio kalno šlaitų.
Aleksote įsikūręs S. Dariaus ir S. Girėno aerodromas – tai yra pats seniausias veikiantis aerodromas Lietuvoje ir vienas pačių seniausių visoje Europoje. Tarpukariu Aleksoto aerodromo dirbtuvėse talentingas konstruktorius Antanas Gustaitis suprojektavo ir pastatė legendinius ANBO serijos lėktuvus, kuriais Lietuvos karo lakūnai vėliau apskrido aplink visą Europą. Būtent Aleksoto aerodrome 1933 m. liepos 17 d. naktį susirinkusi 25 000 žmonių minia akimis skenavo tamsų dangų, laukdama iš Niujorko atskrendančių Stepoko Dariaus ir Stasio Girėno.
Aleksoto dalis, vadinama Linksmadvariu, tarpukariu tapo svarbiausiu šalies mokslo centru. Dabar čia buvusiame dvare ir jo parke įsikūręs VDU Botanikos sodas. VDU Botanikos sodo tvenkinių formos istorija yra viena romantiškiausių, unikaliausių ir labiausiai intriguojančių parkų dizaino paslapčių visoje Lietuvoje. Žymus to meto bajoras Juozas Godlevskis nusprendė peizažiniame dvaro parke palikti unikalų ir amžiną savo pėdsaką. Jo įsakymu parko teritorijoje buvo iškasti du dideli tvenkiniai, kurie suprojektuoti taip, kad iš viršaus sudarytų apverstų didžiųjų raidžių J ir G kompoziciją. Tai buvo dvaro įkūrėjo inicialai.
Patiko? Išbandykite ir Jūs!
Susikurkite savo „Kaunas pro Toyota elektromobilio langą“ maršrutą — ir atraskite miestą taip, kaip dar neteko matyti.
Už pagalbą sudarant maršrutus ir atskleidžiant įdomias objektų istorijas esame dėkingi Kauno Turizmo ir informacijos centrui. O daugiau įdomių miesto istorijų galite rasti jų puslapyje. Gerų klajonių!
*Naudotos archyvinės nuotraukos.
